Heinrichas Marschneris |

Heinrichas Marchneris

Heinrichas Augustas Maršneris (16 m. VIII 1795 d. Zittau – 14 m. gruodžio 1861 d. Hanoveris) – vokiečių kompozitorius ir dirigentas. 1811–16 m. studijavo kompoziciją pas IG Shikht. 1827-31 dirigentas Leipcige. 1831–59 m. buvo Hanoverio teismo dirigentas. Kaip dirigentas kovojo už nacionalinę vokiečių muzikos nepriklausomybę. 1859 m. išėjo į pensiją ir gavo generalinio muzikos direktoriaus laipsnį.

Ryškiausias ankstyvojo muzikinio romantizmo tarpsnio atstovas, vienas populiariausių savo meto vokiečių kompozitorių Marschneris plėtojo KM Weberio tradicijas, buvo vienas iš R. Wagnerio pirmtakų. Marschnerio operos pirmiausia remiasi viduramžių istorijomis ir liaudies pasakomis, kuriose realistiški epizodai persipina su fantazijos elementais. Forma artimos dainų dainoms, jos išsiskiria muzikinės dramaturgijos harmonija, noru simfonizuoti orkestrinius epizodus, psichologine vaizdų interpretacija. Daugelyje kūrinių Marschneris plačiai naudoja folkloro melodijas.

Tarp geriausių kompozitoriaus operinių kūrinių yra „Vampyras“ (pastatyta 1828 m.), „Tamplierius ir žydė“ (pastatyta 1829 m.), Hansas Geylingas (pastatas 1833 m.). Be operų, ​​Marschnerio gyvavimo metu didelio populiarumo sulaukė jo dainos ir vyrų chorai.

Kompozicijos:

operos (pagaminimo data) – Saydar and Zulima (1818), Lukrecija (1826), Sakalininko nuotaka (1830), Etne pilis (1836), Bebu (1838), Nasau karalius Adolfas (1845), Ostinas (1852), Hjarne, karalius Penia (1863); zingspili; baletas – Išdidi valstietė (1810); orkestrui – 2 uvertiūros; kameriniai instrumentiniai ansambliai, įskaitant 7 fortepijoniniai trio, 2 fortepijoniniai kvartetai ir kt.; fortepijonui, įskaitant 6 sonatos; muzika draminiams spektakliams.

M. M. Jakovlevas

Heinrichas Marschneris daugiausia ėjo romantiškų Weberio kūrinių keliu. Operos „Vampyras“ (1828), „Riteris ir žydė“ (pagal Walterio Scotto romaną „Ivanhoe“, 1829), Hansas Heilingas (1833) parodė ryškų kompozitoriaus muzikinį ir dramatišką talentą. Turėdamas kai kuriuos savo muzikinės kalbos bruožus, ypač naudodamas chromatizmus, Marschneris numatė Wagnerį. Tačiau net ir reikšmingiausios jo operos pasižymi epigono bruožais, perdėtu teatrališkumu, stilistikos įvairove. Sustiprinęs fantastinius Weberio kūrybos elementus, jis prarado organišką ryšį su liaudies menu, ideologinę reikšmę, jausmo galią.

V. Konenas